Prasminga pamoka

Draugas 2026-02-05

Kas nutinka, kai pamoka prasideda ne skambučiu klasėje, o įdomiu, bendraamžių vaidinamu spektakliu visai kitoje erdvėje? Tuomet mokymasis tampa tikras ir gyvas! Tuomet mintys ir idėjos, kurias nuolat kala tėvai, tampa artimos ir išgirstos – juk apie tai kalba tavo draugai scenoje!

Įsimintiną, neeilinę pamoką rajono 7–9 klasių mokiniams sausio 28 d. dovanojo „Varpo“ dramos studija, vadovaujama mokytojos ekspertės Vilijos Meškaitienės. Jaunieji aktoriai pristatė spektaklį „Atjunk“, sukurtą pagal Rebekos Unos to paties pavadinimo romaną.

Beje, spektaklio tematika labai aktuali šiuolaikiniam žmogui (sakyčiau, jį turėtų pamatyti ne tik vaikai, bet ir tėvai). Spektaklyje „Atjunk“ vaizduojama netolimos ateities distopija: gyvenimas steriliai išvalytame pasaulyje, kuriame nelikę pojūčių nei jausmų, kur daiktai, spalvos, kvapai, taip pat santykiai ir bendravimas yra perkelti į visų naudojamą sistemą, o „lėtumas – sunkiausia nevykėliškumo forma“. Ar ne tiesa, kad šiandien vis daugiau laiko skiriame virtualiam bendravimui nei jaukiam pašnekesiui ir apkabinimui? Ar ne tiesa, kad skubančiame pasaulyje lėtam pabuvimui su savimi ar artimu žmogumi lieka vis mažiau laiko?

Važiuodama namo su mokiniais jau žinojau kitos dienos pamokos temą! Klasėse aptarėme matytą bendraamžių spektaklį, bandėme interpretuoti režisūrinius sprendimus, lyginome su anksčiau skaitytu to paties pavadinimo romanu.

Džiugu, kad mokiniai įvertino įtaigią Grytos (Jonė Bataitytė) ir Manto (Juras Jakavičius) vaidybą. Šie du jaunuoliai bando priešintis sistemai, ilgisi pojūčių, domisi žmonių santykiais praeityje, nori susitikinėti gyvai. Grytai ir naujajam jos bičiuliui Mantui tenka apsispręsti – likti sistemoje ar sprukti iš jo ir patirti nuostabiausius jausmus...

Įdomu pasirodė ir tai, kaip puikiai režisierė modernumą susiejo su klasika. Sistemos žmones vaizdavę aktoriai, vilkėdami vienodus, juodus ir sidabro spalvos drabužius, sustiprino paklusnumo ir susiliejimo su sistema įspūdį. O jiems pasirodant skambanti moderni elektroninė muzika dar labiau patvirtindavo sistemos nykumą, destruktyvumą. Visai kita nuotaika, pakilus jausmas scenoje sklandė, kai Gryta klausė prisiminimų apie praeitį, protėvius – scenos gilumoje žiūrovai stebėjo nuostabius, spalvingus Lietuvos vaizdus, o M. K. Čiurliono muzika tarsi dar kartą patvirtino – niekada nenorime prarasti gyvo bendravimo, jausmų, praeities.

Pamokose, aptardami spektaklį, kalbėjome daug – ar norėtume gyventi tokiame ateities pasaulyje be pojūčių, kodėl kartais bėgame nuo savo emocijų, koks yra svarbus artimas ryšys su kitu žmogumi. Ir, patikėkite, pamokos neužteko, tad kai kas sugulė į trumpas refleksijas. Vytė rašė: ,,Dramos studijos pastatytas spektaklis man paliko didelį įspūdį. Pirmiausia, dėl aktorių, mokinių, profesionalumo. Buvo matyti, kad įdėta labai daug darbo. <…> Spektaklyje vaizduojamas pasaulis be jausmų atrodo labai baugus. Juk be emocijų žmogus tampa tuščias. Nors ir dažnai bėgame nuo sunkių jausmų, nes jie atrodo bauginantys, bet būtent jie daro mus gyvus. <…> Ypač sužavėjo pabaiga, kai pasigirdo lėta, svajinga M. K. Čiurlionio muzika ir pasirodė paveikslas „Karalių pasaka“. Tas didžiulis skirtumas tarp pilko, „sisteminio“ pasaulio ir spalvingos, svajingos praeities užbūrė. M. K. Čiurlionio muzika leido pajusti tą svajingą, bet užburiantį praeities grožį, kurį bando užgesinti technologijos. Karaliai, laikantys šviesą delnuose, simbolizuoja viltį, kad mes dar galime išsaugoti savo vertybes ir išvengti tos nelaukiamos, šaltos, bejausmės ateities. Po spektaklio supratau – nebijokime mylėti ir jausti. Svarbu nepamiršti, kas mus daro žmonėmis, ir neleisti pasauliui tapti tik šalta sistema be sielos.“

Spektaklio pabaigoje išėjusi režisierė Vilija Meškaitienė nuoširdžiai dėkojo publikai – visą spektaklį žiūrovai taip atidžiai klausėsi. Ir tikrai – auditorija – 7–9 kl. paaugliai, bet viso pasirodymo metu jautėsi susikaupimas, susidomėjimas. Manau, pamoka pavyko. Štai tokia pamoka įsimena ne todėl, kad ją reikės atsiskaityti, o todėl, kad ji sujaudina kiekvieną jaunuolį asmeniškai ir dar ilgai išlieka atmintyje.

Jolita Zokienė,
Lukšių Vinco Grybo gimnazijos mokytoja metodininkė